ŠIAULIAI, KINAS IR AŠ (prisiminimų ir apmąstymų kokteilis)

                

Dabar sunku patikėti, bet mano paauglystės metais  nebuvo kompiuterių.

     Augau ne Šiauliuose, o Radviliškyje, ir Šiauliai, kai kartais traukinuku atkakdavau iki jų, atrodė nepaprastai didelis didmiestis su keliomis labai ypatingomis vietomis: optika, kurion nešdavau stiklinti per visokiausius mokyklinius sportus bei išdaigas išdaužtus akinius, Baltijos restorano apačia su veidrodine siena ir nepaprastai skaniais šokoladu dengtais sūreliais ir trečia itin patrauklia vieta – didžiuliu (kai palygindavau su Radviliškio ,,Kosmosu“) kino teatru „Palydovas“.

 

Tame „Palydove“ ir pamačiau savo pirmuosius kino filmus Šiauliuose vengrų „Auksinės pirštinės riterius“ (lyg ir apie valstybinę Vakarų mafiją, kažkokią kaip ir masonų ložę) ir amerikiečių filmą „Sukaustyti viena grandine“.

Pastarasis ypač tiko sovietinei ideologijai: du kaliniai, baltasis ir juodaodis, poroje pabėgę iš kalinių traukinio, iš pradžių rasistiškai neapkenčia vienas kito, bet vėliau susidraugauja ir lieka  kartu gelbėtis net ir nudaužus grandinę.

Jei neklystu, „Palydovas“ turėjo 600 žiūrovų vietų ir savo specifinį pelėsių kvapą.

Ilgą laiką, iki superinės „Saulės“ k/t „Palydovas“ buvo didžiausias kino teatras Šiauliuose, o apie tokios „Šviesos“ egzistavimą aš nė nežinojau.

      O aštuntą 20-ojo amžiaus dešimtmetį aš dažniau jau eidavau į „Saulę“. Iš joje matytų filmų didžiausią įspūdį man padarė  bendras TSRS ir Italijos filmas „Raudonoji palapinė“ – apie italų generolo Novilės nepavykusią ekspediciją oro dirižabliu į Šiaurės ašigalį. Filmas buvo plačiaformatis, aktoriai (tame tarpe ir apyjaunis Donatas Banionis, filme kapitonas Marčiano) vaidino nuostabiai, ir, kai fiziškai nusilpęs gydytojas poliarininkas švedas savo noru, nenorėdamas apsunkinti kelionės bendrų, išsirengęs gulė į karstą – lede išsikirstą įdubimą – neišlaikiau ir apsižliumbiau.

      Didžiulė  „Saulė“ ir jaukutis „Laikas“ buvo mano mėgstamiausi kino teatrai, tačiau nueidavau ir į „Dainus“ – mat, jau buvau persikėlęs su tėvais į Šiaulius, gyvenom netoli dabartinio Lieporių prekybos centro, ir į „Dainus“ man iš namų buvo gerokai arčiau.

„Laikas“ man taip patiko, kad jį net pavaizdavau viename iš savo eilėraščių, kurį čia pacituosiu:

 

Kaštonų alėja, 1975

 

Žalia Kaštonų alėja

Mes ėjome į naują kiną.

Pro vitrinas tas, pro gėles,

Pro gatvę kaip žaidimas.

 

…Tai buvo kopija sena,

Husarai šaudė ir dainavo…

Kentėjai suknele lengva,

Bijojai chuliganų…

 

Ar bus, kaip būdavo, žiema,

Ar pusnys pasitiks it durys?

Tai aš kalčiausias kad ,,Laike“

Mes filmų nebežiūrim.

 

Su „Dainais“ irgi susijusi viena ypatinga istorija – kartą pažįstamas elektrikas pasiūlė pirkti remonto metu iš „Dainų“ nudžiautus garso stiprintuvus. Atsisakiau: nuo jų galingumo, maniau, būtų išbyrėję buto stiklai.

      Vienu metu Šiauliuose, bendraamžiai prisimintų, buvo net penki kino teatrai: „Palydovas“,  „Tiesa“, „Laikas“, „Saulė“, „Dainai“.

      Kai tik pasirodydavo koks geresnis filmas, miestiečiai masiškai plūdo į juos. Tuomet, tarybiniais laikais, nesant kompiuterių, mažiau buvo kas veikti laisvalaikiu, miete buvo daugiau gyventojų, ypač jaunesnių, o ir bilietų kainos masino: nuo 20 iki 50 kapeikų, ir atrodo, iki 70-ties (čia jau kai dvi serijos).

Palyginkime kainas su dabartinėmis. Jei laikyt, kad tarybinis rublis turėjo dešimt kartų didesnę perkamąją galią negu dabartinis litas, tai bilietų kainos būtų 2–5­–7 litai. Pigiau, kaip sakoma, grybų.

Ar tokios kainos Kinoprokatui (tuometinė filmų distribucijos sistema) duodavo pelną?

Pasitaikydavo itin gausiai lankomų filmų. Pavyzdžiui, garsioji L. Gaidajaus kino komedijų trijulė:  „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, „Kaukazo belaisvė“ (po šių filmų visus Tarybų Sąjungos akiniuočius vadino Šurikais),  G. Danelijos „Afonia“ (labai liaudiška lyrinė kino komedija apie beprasigeriantį santechniką, išgelbėtą netikėtos meilės) ir beveik prieš pačią Tarybų Sąjungos pabaigą pirmas tarybinis kovinis filmas „Dvidešimtojo amžiaus piratai“.

Gal tarybinė valdžia dotuodavo kino pramonę, prisimenant V. Lenino žodžius „Iš visų menų mums svarbiausias kinas“? Vargu bau.

Filmai, palyginus su šiandiena, buvo labai lankomi. Net kaimuose, ypač rodant indų filmus, prisipildydavo salės, seansai būdavo kartojami.

Tarp kitko, už vaidmenis kine buvo gerai mokama, tad teatrų aktoriai pragarsėjimui bei pasipinigavimui plūdo į atrankas. O esant didelei pasiūlai į vaidmenis atrinkdavo pačius tinkamiausius profesionalius aktorius ar mėgėjus, žmones iš gatvės.

                           *     *     *

      Neseniai perėjau per buvusius Šiaulių kino teatrus. „Saulė“ virtusi koncertų sale, „Tiesa“ – kazino „Tornado“, buvę „Dainai“–  statybinių medžiagų parduotuve, o „Palydovas“ – ...Jehovos liudytojų karalystės sale. Nuo „Laiko“ užrašas „Kino teatras Laikas“ dar nenuplėštas, bet  prie stiklo priklijuotas lapas su užrašu, kad parduodama ir pranešama per ką tas pardavimas vykdomas – per Šiaulių miesto savivaldybės administracijos turto valdymo skyrių.

                   

 Kodėl šie kino teatrai žlugo (ilgiausiai laikėsi būtent mano mėgstamieji –„Laikas“ ir „Saulė“)?

Kaip ne specialistas ir susijęs su šia pramoga tik kaip žiūrovas, tegaliu daryti bendrus spėjimus.

Ar išvertė juos iš koto vaizdo grotuvai, dar vadinami videomagnetofonais? Kiek žinau, jiems tik atsiradus JAV, būta tokių spėjimų ir nuogąstavimų. Tačiau kino teatrai persitvarkė, įsigijo kitokio lygio aparatūros ir atlaikė šią konkurenciją.

Tobulinosi ir Šiaulių kino teatrai. Ir daryta net nestandartinių sprendimų. Štai persitvarkiusi „Saulė“ kurį laiką delsė, laukė kol gaus „Titaniką“, lankomiausią 1994 metų filmą pasaulyje, ir naują erą pradėjo būtent su juo. Kad žiūrovas pajustų kuo didesnį skirtumą su buvusiu lygiu.

Vaizdo grotuvų kaltės prielaida nepasitvirtina ir tuo, kad kartu su kino teatrais, o gal dar ir anksčiau, žlugo vaizdajuosčių nuomos punktai, visokie video centrai.

Pastaruosius sunaikino, turbūt, internetinė galimybė atsisiųsti filmus.

Taigi – internetas kalčiausias?

Ar – sumažėjusi žiūrovų perkamoji galia? O gal – sumažėjęs pačių žiūrovų skaičius?

Kino teatrų užsidarymo priežastys, manau, yra kelios. Tačiau, turbūt, pagrindinė – jų nerangumas. Kodėl prekybos centruose atsiradę naujo tipo kino teatrai visai sėkmingai funkcionuoja, nors bilietai nepigūs – 7-20 litų?

Todėl, kad jie kur kas rangesni – turėdami po kelias sales, jie lanksčiai keičia repertuarą. Štai Šiaulių „Akropolyje“ – penkios salės. Mažai žiūrovų – tą filmą rodo viena salė,  žiūrovų antplūdis – visos penkios.

Kinas išliks kad ir dėl šios priežasties – skiri pasimatymą – kartu nueiti į kiną. O prasidėjus seansui ir pritemus salei, atsargiai apkabini mieliausią per pečius ir numatai ką toliau veiksi... Nei dramos teatre, nei netgi koncerte to negalėtum padaryti.                                               

ŽILVINAS  SKAČKAUSKAS

Dalintis

Daugiau naujienų

Powered by mod LCA