Su meile gyvenimui

        Tą vakarą Šiaulių „Laiptų“ galerija buvo sausakimša. Į susitikimą su šiauliečiais atvyko neeilinė viešnia – kino režisierė, aktorė ir scenaristė Janina Lapinskaitė. Savo gimtajame mieste režisierė pristatė edukacinį filmą „(Ne)eilinė moters istorija“.  

 Dokumentinius filmus kurianti režisierė sakė, jog edukacinis filmas jai buvo nauja patirtis. Pagrindinė filmo herojė kenčia sutuoktinio smurtą. Susirinkę žiūrovai buvo nustebę – filme nebuvo muštynių, nebuvo kraujo, nebuvo baisių smurto scenų. Viskas buvo daugiau paremta psichologiniu smurtu, sakyčiau viena iš skausmingiausių smurto formų.

 

        Filmas buvo itin tikroviškas ir net pagalvojai, kaip moteris, laiminga savo šeimoje (jos vyras garsus režisierius Algimantas Puipa), gali sukurti tokį psichologišku smurtu pritrenkianti kūrinį. Koks likimas ištiko pagrindinę psichologinį sutuoktinio smurtą kentusią filmo heroję režisierė paliko spręsti žiūrovams.

        Šiemet šešiasdešimtmetį atšventusi režisierė 1975 m. baigė režisūrą Lietuvos konservatorijoje ir dirbo Lietuvos televizijos režisiere. Nuo 1995 m. Lietuvos muzikos akademijos (nuo 2004 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoja, nuo 2002 m. Kino ir televizijos katedros vedėja, nuo 2007 m. docentė.

       Janinos Lapinskaitės kūrybinio kelio pradžioje Lietuvos televizijoje bendradarbių tarpe buvo tikros ekrano žvaigždės: Gražina Bigelytė, Juozas Baranauskas, Vytautas Kybartas, kurie merginai iš Šiaulių, iš provincijos, atrodydavo nežemiški, svarbūs. Šiandien J. Lapinskaitė juokiasi, jog ji, tuomet jauna režisierė įsivaizdavo, kad jos profesija taip pat labai svarbi, tačiau karjerą teko pradėti nuo nereikšmingų vaikiškų laidelių.

        Bet laikas bėgo ir štai dabar, vardijant Janinos Lapinskaitės sukurtus filmus, tuoj reikia paminėti ir apdovanojimus: „Iš skruzdėlių gyvenimo“, 1994 m., Monte Karlo, Baro, Juodkalnija, kino festivalių prizai, abu 1995 m., „Iš elfų gyvenimo“, 1996 m., Bornholmo, Baro, abu 1996 m., Monte Karlo, Piarnu, abu 1997 m., kino festivalių prizai, „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“, 1997 m., Jekaterinburgo, Salonikų, 1998 m., kino festivalių prizai, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, 2002 m., Avansos, Portugalija, Sankt Peterburgo, Rygos kino festivalių prizai, „Stiklo šalis“, vaidybinis filmas, pagal V. Juknaitę, 2004 m., Tamil Nadu, Sankt Peterburgo kino festivalių prizai, abu 2005 m. Vikipedijoje teigiama, kad režisierė sukūrėte dešimt dokumentinių filmų. Mano galva, tarsi daugiau. Režisierė sako irgi nežinanti, neskaičiuojanti, bet taip pat mąstanti, kad daugiau. Tiesa, jei dėl apdovanojimų, tai irgi jie ne visi čia išvardinti. Tik patys pagrindiniai, o šiaip sąrašas būtų dar ilgesnis.

       Janina Lapinskaitė ir kino aktorė: Budrienė – „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980 m., rež. Raimondas Vabalas; Nusikaltėlė – „Moteris ir keturi jos vyrai“, 1983 m., pagal H. Drachmaną, rež. Algimantas Puipa; Gryta – „Elzė iš Gilijos“, 1999 m., pagal E. A. G. Vichertą, rež. Algimantas Puipa; Monika – „Miegančių drugelių tvirtovė“, 2011 m., rež. Algimantas Puipa.

       Janinos Lapinskaitės pavardė pradėjo skambėti 1995-aisiais.  Ji buvo vadinama lietuvių dokumentikos žvaigžde, ne vieno tarptautinio prizo laimėtoja, tapo Metų Moterimi... Visokeriopas pripažinimas labiausiai buvo susijęs su filmais „Iš skruzdėlių gyvenimo“ ir „Iš elfų gyvenimo“. Pirmasis pasakoja apie Antavilių senelių namų globotinių likimą. Čia gyvenantys žmonės nepasiduoda likimo smūgiams. Be abejo, niekam senatvės tema nėra svetima, tik J. Lapinskaitė sąmoningai prie jos artėja – nori pajusti ir iš arti pamatyti, kaip atrodo senatvė. O ji, gaila, mūsų jaunystės ir grožio kulto visuomenėje siejasi su atstūmimu. Įdomiai apie tai samprotauja pensionate dirbantys jauni socialiniai darbuotojai. Kodėl vaikai visada gražūs? Netgi kai seilėjasi ar maitinami išsiterlioja. O tai darantis senas žmogus vertinamas jau visiškai kitaip?

       Antrajame režisierė persikelia į gimtųjų Šiaulių apylinkes, kur Sauginių kaime gyvena garbaus amžiaus sulaukusi Eleonora Čepulienė su trimis mažaūgiais suaugusiais antrojo vyro vaikais. Šie liliputai be jos globos negalėtų išgyventi. Filmas pasakoja apie jų šiokiadienius ir šventes. Eleonora dažnai nesutaria su savo vyru dėl jos auginamų liliputų. Ji nepaiso vyro draudimo su vaikais rodytis viešai, nelabai jai rūpi ir kaimynų nuomonė.

       Šis ir visi kiti Janinos Lapinskaitės sukurti filmai pasiūlė šio teksto pavadinimą – „Su meile gyvenimui“. Jai mieli visi jos filmų herojai: globos namų vaikai, seneliai, žmonės su negalia, keistuoliai ar tiesiog netipiško likimo paliesti, marginalai, egzotiškų profesijų atstovai. Girdėjau gražų atsiliepimą, jog jei režisierėje Janinoje Lapinskaitėje užkoduotas koks nors gerumas ar sėkmės ženklas, ji stengiasi tai nešti ir kitam žmogui. Nors šiaip režisierė labai kukli. Pavyzdžiui, kai ažiotažą sukėlė nuotrauka, kurioje per Monte Karlo televizinių filmų festivalį ji įamžinta šalia Monako princo Alberto, režisierė teatsakė, jog šalia jos atsistojo princas ir tiek

       Filmas „Venera su katinu“ apie dailininkų pozuotoją. Puikūs ir žaismingi kadrai kur ji (regis, režisierės paakinta) vaidina miške lyg gyvame impresionisto Manė paveiksle „Pusryčiai ant žolės“. Ištirpstanti riba tarp vaidybos ir dokumentikos. Pati režisierė yra sakiusi: „Mano filmų herojai neieško ir nereikalauja dėmesio, nenori afišuotis. Jie man, o ne aš jiems reikalinga”.

       Kiek plačiau norisi stabtelti ties juosta „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Kaimo keistuolis Venecijus, paršiukas Cezaris, lėtas slenkantis gyvenimas kaime, vienatvė, gražūs medžiai, gražiai debesuotas dangus, graži audra, kiek žiaurokas, bet viltingas eilėraštis: „rytoj gal visai nereikės kartis“. Žmonių Venecijui nereikia. Kuris ten iš antikos yra sakęs: „Kai tik pabūni tarp žmonių, tampi mažesnis“? Venecijaus namas kaip ir daugelis kaimo namų, bet drauge jis kažkuo išskirtinis: girgždančios durys, ant stalo krūva visokiausių rakandų, darbo įrankių, gelžgalių. Vanduo čia semiamas ne iš šulinio, o iš eketės. Venecijui jokių materialinių gėrybių nereikia, tiksliau – reikia tiek kiek reikia. Mielas jo bendravimas su tuo ką turi, su dangumi, žeme, perkūnija, lietumi, vandeniu, žole, gyvulėliais, su pačiu savimi. Ką jau ir kalbėti apie jo draugystę su Cezariu, kurie vienas kitą iš akių supranta. Netikėtai miela jųdviejų maudymosi scena, tiesa, Cezaris kiek priminė Biliūno Brisių. Ką darysi. Toks gyvenimas. Sako, gyvulėliai daro viską, ką daro žmonės, tik mylėti moka ištikimiau.

        Tiesa, jog galėjo plyšti Venecijui širdis iš gailesčio, duriant peiliu į širdį savo ištikimam draugui Cezariui. O kokia nuostabi scena, tas viską apimantis ir į vietas sustatantis Venecijaus sapnas: sėdi jis pasipuošęs prie stalo, užtiesto dailia, siuvinėta staltiese. Stalas kiemo viduryje. Žiema, sniegas. Juntamas šaltukas. Nors nežnaibantis. Kur buvęs kur nebuvęs šalia atsiranda Cezaris. Dar kiek pasėdėjęs Venecijus pakyla ir abu su Cezariu baltus keliu (palinkėjimas „balto kelio“, sako yra didelės sėkmės pranašas) lėtai nužingsniuoja į tolį... Gyvenimo dėsnis: ateini – išeini.

        Venecijaus likimas po šio filmo pasikeitė. Jis rado draugę, jie vedė ir vienišos jo dienos liko praeity.

        Filmo „Šokanti ant stogų“ pagrindinės herojės didžiausias troškimas – bent akimirkai pasijusti kam nors svarbia ir reikalinga. Pati režisierė apie savo heroję sako, jog tai „yra žmogus, stovintis ant stogo krašto – tam tikros gyvenimo ribos, kurios ji geriau neperžengtų“. Režisierė nenurodo šios moters vardo, neįvardija jos profesijos, vengia išsamiau kalbėti ir nepaaiškina nieko konkretaus, nors filmas – dokumentinis. Filmo herojė – moteris, ir tai, atrodo, filmo kūrėjai svarbiausia. Tiesa, jau vaidybinio filmo „Stiklo šalis“ pagal Vandos Juknaitės apysaką herojai buvo įvardyti kaip tiesiog moteris, vyras, vaikas. Režisierė sako, jog tai nereiškia, kad žmonės bevardžiai, o tik tai, kad svarbiau yra jų esmė.

        Nors filmo „Šokanti ant stogų“ heroję daugelis žiūrovų atpažįsta, nes ji matyta televizijos ekrane – Rūta dažnai demonstruodavo plastinių operacijų, kurioms ne vieną kartą ryžosi, padarinius. Dar šoko nuoga su virve nuo televizijos bokšto.

        Įdomi istorija, jog režisierė buvo sumaniusi filmą „Raumenų karalienė“, apie garsią kultūristę Nataliją Murnikovienę, tačiau sukūrė šį, apie trapią moterį, o „Raumenų karalienės“ idėja taip ir liko neįgyvendinta. J. Lapinskaitė tai aiškina ir tuo, kad apie žmones, kurie galėtų tapti jos filmų herojais, pirmiausia stengiasi kuo daugiau sužinoti ir sprendžia ar pavyks prie jų priartėti. Tik tuomet ji teikianti paraišką filmui finansuoti. Ir tik žinodama, kad turės galimybę sukurti filmą, kalba su žmogumi apie brovimąsi į jo gyvenimą.

       Kiek primirštas 1997 - 1998 m. susuktas Janinos Lapinskaitės dokumentinis filmas apie Krakių vaikų namus „Iš avinėlių gyvenimo“. „Vaikai - Dievo dovana“, - sako šių namų įkūrėjas kunigas Romas Ramašauskas. Graudi istorija kaip vieną šeimoje skriaudžiamą mergaitę tėvai į jo globos namus sutiko atiduoti už du butelius degtinės. Nuvyko jis jos pasiimti, o šalia, įsikibusi į mažylės ranką stovi jos vyresnioji sesutė ir irgi prašosi paimama. Jos amžius jau neatitiko kitų tų vaikų namų auklėtinių amžiui, bet kunigas jai tik tepasakė: „Važiuojam“. Šiuose namuose režisierius Algimantas Puipa rado ir Ričardą Kavaliauską, berniuką, kuris filme „Vilko dantų karoliai“ sukūrė pagrindinį vaidmenį.

       Šiandien, praėjus penkiolikai metų po filmo „Iš avinėlių gyvenimo“ sukūrimo teko kalbėtis su kunigu Romu Ramašausku. Pasakodamas apie savo vaikus jis džiaugėsi, jog nė vienas jo globotinis niekada nesėdėjo kalėjime, kai kurie sukūrė savo šeimas, daugelis baigė aukštuosius mokslus, turi jau ir savų vaikų. Jie dažnai apsilanko savuose vaikų namuose, kurie persikėlę į Juodkrantę. „Pati džiaugsmingiausia akimirka, kai Kūčių vakarą su savo globotiniais gali susėsti prie vieno stalo ir pasidžiaugti tais, kurie sąžiningai išeina į gyvenimą,” – taip sakė kunigas anuomet filme, tą patį pakartoja ir šiandien.

       Janinos Lapinskaitės herojai – meninis dokumentas, pamąstymas apie šalia esančius žmones, laiką bei laikmečio tapatybę. Būtent laikas – viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų buvimo trukme ir būsenų kaita. Laikas yra skirstomas į objektyvų (materijos egzistavimo forma) ir subjektyvų (vaizdiniai). Fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka – jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“. O rusų seržantas Petrenka pirmasis sujungė laiką ir erdvę kareiviams liepdamas: „Griovį kasite nuo tvoros iki pietų.“

       Net nežinau, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas (kiek išminties jojo „Prarasto laiko beieškant“), gal Alberas Kamiu, sugretinęs meną ir laiką („Menas – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas“), gal T. S. Eliotas, gyvenimą matavęs „kavos šaukšteliais“, o gal dar anksčiau antikos išminčiai („Kiekviena diena – vis naujas gyvenimas“, - sakė Seneka)... Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo ir laike lipdai save.

       Kalbant apie Janinos Lapinskaitės aktorinius vaidmenis, reikia pradėti nuo pat pradžių. Vyras ne vieną kartą jai buvo siūlęs stoti prieš kamerą kaip aktorei, bet ji visą laiką atsakydavo neigiamai. Janina Lapinskaitė startavo vaidmenimis filmuose „Rungtynės nuo 9 iki 9“ ir „Moteris ir keturi jos vyrai“, bet sako ypač apsidžiaugė galėjusi suvaidinti pakankamai dramatišką ir sudėtingą vaidmenį „Elzėje iš Gilijos“. O labiausiai ji išgarsėjo Monikos vaidmeniu filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną. Filmas pasakoja apie gyvenimo kryžkelėje atsidūrusią moterį. Ją palieka vyras, o tragiškai pasibaigusi avarija primena skaudžius praeities įvykius. Likimas moterį suveda su trimis iš Vokietijos sugrąžintomis prostitutėmis - Gitana, Kristina ir Egle. Šios šilto ir šalto ragavusios merginos parodo Monikai kitą, purvinąją, suluošintą, gyvenimo pusę. Už Monikos vaidmenį Janina Lapinskaitė pripažinta geriausia 2012 metų aktore.

       Nors pati Janina Lapinskaitė sako, jog jos pašaukimas dokumentinis kinas. Būtent čia ji sako sutikusi nuostabių, bet viešumoje nežinomų žmonių. Režisierė pasakoja, jog jos kaip Metų Moters dažnai paklausia kurią moterį ji siūlytų šiam titului. Deja, ji supranta, jog jos pasiūlyta kokia kaimo mergaičiukė neatitiktų šių rinkimų kriterijų. Režisierė žurnalistų kartais paklausia, kodėl jie kalbina vis tuos pačius žmones – juk jų gyvenimas taip greitai nepasikeičia. Žiniasklaidos atstovai atsako, esą skaitytojui ar žiūrovui herojus turi būti bent kiek pažįstamas, kad norėtų dar ką nors apie jį sužinoti. Gi štai J. Lapinskaitei kiekviena moteris, auginanti neįgalų vaiką ir yra toji Metų Moteris, nes ji – ir mama, ir gydytoja, ir slaugė, ir mokytoja...

        Viename interviu, 60-ečio proga, režisierė mąsto: „Kai buvau jauna, maniau, kad po trisdešimties metų galima jau ir nebegyventi, nes tai – viso labo egzistavimas. Ėjo dešimtmečiai, ir aš vis dar buvau tikra, kad tas amžius, kurio esu dabar, reiškia tik pensiją ir tupėjimą namuose su mezginiu. Bet pastaruoju metu gyvenimas krečia man tokius juokus, kad turiu vis daugiau veiklos, daugiau darbų, galimybių kurti. Kol kas tikrai nereikia melsti: „Sustok, akimirka žavinga.“ Pensija tolsta, ir žodis „pensininkas“ man skamba labai keistai. Šauniai jaučiuosi savo amžiaus ir niekada nebijau garsiai pasakyti, kiek man metų. Žinoma, būtų smagiau sakyti, kad keturiasdešimt. O išvaizda labiausiai priklauso nuo paties žmogaus, nors svarbu ir genai. Praktikuoju savotišką jogą, nors specialiai ja nesidomėjau ir jos principų neišmanau: kasryt padėkoju už naują dieną net nepasižiūrėjusi pro langą – lyja ar šviečia saulė. Bet kuriuo atveju man ji – vienintelė ir nepakartojama. Žmogus privalo būti optimistas netgi per prievartą“.

 

                                  straipsnio autorius Ričardas Jakutis

 

Dalintis

Daugiau naujienų

Powered by mod LCA