Tikrasis kino režisierės pašaukimas

Ričardo Jakučio straipsnis apie Inesą Kurklietytę

         Sako, jog Lietuvoje yra krepšinis ir moterų krepšinis, nors kartais moterys krepšinio aikštelėse pasiekia didesnių pergalių nei vyrai. Girgėjau, jog taip sakoma ir apie kiną: Lietuvoje yra kinas ir moterų kinas. Su tuo, esu įsitikinęs, nesutiks moterys, o ir ne vienas vyras, pripažįstantis, jog moterų kinas įdomus ir įvairus.

       Viena iš populiarumą išsikovojusių Lietuvos moterų kino kūrėjų yra Inesa Kurklietytė. Šiauliuose gimusi ir čia vidurinę mokyklą baigusi Inesa Kurklietytė toliau mokslus tęsė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos Menų fakultete, gilindamasi į teatro režisūros paslaptis, ir jį baigė 1990 m., 1993–1997 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijavo kino režisūrą (kurso vadovas režisierius Arūnas Žebriūnas), stažavosi Paryžiaus aukštojoje audiovizualinės režisūros mokykloje, Paryžiaus valstybinėje kino mokykloje (FEMIS).

             Inesa Kurklietytė nesudvejojo savo kaip kino režisierės pašaukimu, turi savo temas, savo tikslą ir jo siekia. Todėl neveltui jos kūryboje reikšmingas ir labai svarbus žodis „pašaukimas“.

             Pradėti pasakojimą apie Inesą Kurklietytę norisi ne nuo jos kūrybos pradžios, o nuo šių dienų, nuo šių metų kino festivalio „Šeršėliafam“. Prieš metus šis festivalis pirmą kartą surengė kino moters apdovanojimus. Pirmąja kino moterimi buvo išrinkta Lineta Mišeikytė. Šiemet festivalio organizatoriai nominavo tris moteris metų kino moters titului: prodiuserę Ievą Norvilienę, už filmo „Aurora” sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, Liną Kaminskaitę-Jančorienę, „Lietuvių dokumentinio kino antologijos“ projekto vykdytoją ir koordinatorę bei režisierę Inesą Kurklietytę, už šiais metais atidaryto „Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus” įkūrimo iniciatyvą. Inkubatorius siekia skatinti jaunus ir ambicingus kūrėjus. Taip pat režisierė nominuota už kovą dėl menininko kūrybinės ir pilietinės laisvės išreikšti savo požiūrį į gyvenimo reiškinius.

             O apie Inesos Kurklietytės kūrybą pradėsiu nuo filmo „Varnų ežeras“, sukurto 2007 m. Tiesa, gal prieš tai reikėjo prisiminti juostą „Pašaukimai“ – „apie pirmąją nuodėmę, įvykusią vaiko galvoje, apie aštrius pojūčius, kai fantazija dar neišaugo iš lopšinių ir pasakų amžiaus“ (filmo anonsas), ar „Moterų paslaptys“, unikalią istoriją apie nepaprastą moterį šiame XXI amžiuje - apie pribuvėją, kurios globoje pasaulį išvydo 300 vaikų Lietuvoje ir JAV, ar „Kristina Kristuje“, filmą apie uždarą ir neliečiamą bažnyčios gyvenimą, apie moters vietą joje. Bet štai dešimt metų kūrusi dokumentinius ir trumpametražius vaidybinius filmus pagaliau į didžiuosius ekranus režisierė įžengė su pirma pilnametraže vaidybine juosta. „Varnų ežere“ net septyni debiutai. Tai ne tik režisierės pirmas pilnametražis filmas, bet ir operatoriaus Dmitrijaus Gribanovo, kompozitoriaus Jono Jurkūno, dailininko, jos draugo iš gimtųjų Šiaulių Pauliaus Arlausko, taip pat jaunųjų aktorių. „Mes visi laikome labai sunkų egzaminą“, - sakė I.Kurklietytė

              Šiandienos kine vis labiau susilieja vaidyba ir dokumentika. Taip yra ir juostoje „Varnų ežeras“, kurios pagrindiniai herojai - pašėlę berniūkščiai. Impulsą statyti šį filmą režisierei davė garsaus prancūzų klasiko Charles'io Baudelaire'o novelė „Pašaukimai“ (ši novelė prieš tai inspiravo ir to paties pavadinimo dokumentinį trumpametražį filmą). Keturis berniukus - Paulių Smaliuką, Dominyką Šagunevičių, Rapolą Tamuliūną ir Augustą Juozapavičių, - vaidinančius pagrindinius herojus, režisierė pasirinko iš daugiau kaip šimto vaikų. „Man buvo labai svarbu, kad tie vaikai būtų asmenybės, - sakė režisierė. - Kad jie būtų patys įdomiausi.“ Režisierės tikslas buvo susidraugauti su vaikais, jis siekė, kad filme būtų atskleista kuo daugiau jų gyvenimo, jų charakterių, kad jie rastų savo žodžius. Kino juostoje vaidino ir profesionalūs aktoriai: Valentinas Masalskis, Tauras Čizas ir Rimanta Krilavičiūtė (aktorę režisierė atrado irgi savo gimtajame mieste Šiauliuose).

             „Varnų ežeras“ buvo filmuojamas Šiaulių rajone, prie Zoknių. Vietos, kuriose buvo filmuojama, apleistos ir tarsi negyvos: nusausintas ežeras, užpelkėjęs nendrių kelias. Triukšmingai praskrendančius naikintuvus režisierė vadino varnomis. Be to, varnų pavadinimas tiko ir vaikams, kurie pabėga iš namų ir šmižinėja po karinę teritoriją. Filme matyti ir tikra varna - valkatos, kurį vaidina V.Masalskis, augintinė.

             „Varnų ežeras“ - juosta apie vaikišką vienatvę ir smalsumą. Keturi berniukai, gyvenantys didmiesčio pašonėje, šalia karinio aerodromo įsikūrusiame kaimelyje kasdien mato kylančius ir besileidžiančius karinius lėktuvus ir žaidžia savąjį karą - pasislėpę apleistame angare jie sukuria savo lėktuvą-skraidyklę. Sako, žiūrint šį filmą, gimstą daugybė visokiausių asociacijų. Jeigu taip, tai aš prisiminiau F.Molnaro „Palo gatvės berniūkščius“.

             Vienatvę reikia prisijaukinti kaip šunį ar katę. Nejau šiandienos pasaulyje įmanoma būti vienam? Pasirodo, įmanoma ir daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Kita vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save.

        Ir dar kita „Varnų ežero“ pusė. Atsiprašymas ir atleidimas, kito supratimas. Vieną dieną atvykę į savo slaptą landynę, vaikai čia aptinka įsibrovėlį. Valkata okupuoja slaptą berniukų prieglobstį ir šiems nebelieka nieko kito, kaip tik pradėti kerštą. Kovodami su baime ir draudimais vaikai atranda savas vertybes. Vėliau vienam iš jų valkata tampa draugu ir mokytoju.

       Perverčiau filmą lydinčius komentarus. „Tradiciškai, šiuolaikinis lietuviškas filmas - apie nieką... Šiaip, be konkrečios idėjos ar gilesnio moralo. Banalybių banalybė. Čia dabar mada tokia kurti tokius filmus-lempas ar kaip? Čia, matau, kai kam sentimentus sukelia vaizdeliai. O ką daugiau? Ogi nieko... Pasižiūrėkit į senų degtukų dėžučių kolekciją - nemažesnius sentimentus sukels. Šūdas paskutinis, AAX'ų pirmos atrankos neištemptų“, „Visiškai neįdomus“, „Valanda be reikalo praleista“, „Man tai biški be ryšio“, „Vapše nesąmone čia“, „Neįdomus, neveltui lietuvių kurtas filmas“, „Nei nuotykių, nei komedija. Visai be turinio“, „Kaip šauksi - taip atsilieps. Patiko. Atspindi mūsų visuomenę“, „Geras filmas. Kam nepatinka - nieko nesuprantate apie gerą kiną. Buvo įdomu stebėti puikiai vaidinančius vaikus - gyvenimą. Labai patiko pabaiga. Ta mintis, jog vienas paauglys atsivertė, atsiprašė žmogaus. Labai gražu. Puikūs vaizdai. Liuks. Valio režisierei“, „Vieną iš aktorių pažįstu, filmas labai patiko“, „Fainas filmukas, gera vaidybą, na siužetas gal ir nėra labai gilus, bet nepasakyčiau kad neįdomus - prisiminiau vaikystę, kaip viskas buvo paprasta ir nerūpestinga“, „Geras filmas vakare po darbo, ar po mokslu, idealiai tinka pažiūrėti“...

       Filmas dažnai kviečiamas dalyvauti festivaliuose, kurie skirti pristatyti šiuolaikinę Europos kino įvairovę bei kuriuose pažindinama su įvairių Senojo žemyno šalių, tautų tikrove, kultūra, socialiniais santykiais. Rodytas Indijoje, tarptautinio filmų vaikams festivalio konkursinėje programoje, Romoje, festivalyje „Europine 27“, Čekijos ambasados organizuojamame festivalyje „EU Film Club“. „Varnų ežeras“ apdovanotas tarptautiniame 2007 m. Olimpijos kino festivalyje Graikijoje. Filmas dalyvavęs tarptautiniuose festivaliuose Lenkijoje, Kenijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Graikijoje, Suomijoje. Teisę į „Varnų ežerą“ yra įsigiję „Tropicalstorm Entertainment“ filmų platinimo įmonė bei Lenkijos televizijos ir „Eurochannel“ kanalai.

       Kam skirta kino juosta „Varnų ežeras“? Atsakydama į šį klausimą režisierė remiasi Antoine'o de Saint-Exupery „Mažuoju princu“, kuris skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Kurti „Varnų ežerą“ režisierę paskatino ir tai, kad, anot jos, jauniesiems žiūrovams filmų labai trūksta. O prisimenant, kad savo kūrybinį kelią režisierė pradėjo nuo vadovavimo vaikų teatrui, viskas tarsi susistato į savo vietas.

     Kiek keista buvo, kai Inesa Kurklietytė ėmėsi režisuoti televizijos serialą. Nors ar tai blogai? Visuomenėje įsigalėjo nuomonė, jog žiūrėti serialus gėdinga - nors žiūri dauguma, bet prisipažinti bijo. Tai tas pats, kas pripažinti savo prastą skonį. Tačiau juk serialai irgi būna įvairūs. Juk be serialų negali išsiversti jokia televizija. Net BBC turi savo serialus. Lietuvos visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni gyvena serialais, kiti jų metu išjungia televizorių. Kurių daugiau? Serialų reitingai byloja, kad daugiau pirmųjų. Kasdien šimtai tūkstančių žmonių prigula ant sofos arba įsitaiso su puodeliu arbatos krėsle, tikėdamiesi išvysti panašius į savo gyvenimus. Akivaizdu, kad serialai stengiasi atgaivinti anksčiau buvusį dvasingumą, teisingumą, susivaldymą. Bet šiuolaikiniame pasaulyje toks atgaivinimas gali pasirodyti naivus. Nors geriau pagalvojus, kaip nūdienos žmogų pakeistų tos, nors ir naiviai atrodančios dorybės.

      Inesa Kurklietytė ir jos vyras Ramūnas Abukevičius ėmėsi serialo „Pavogta laimė“. Anot Inesos Kurlietytės, serialas savo kokybe nenusileidžia didžiuosiuose ekranuose rodomam kino filmui. Režisierė džiaugiasi galėjusi suburti puikią aktorių komandą. „Niekada neskirčiau į žanrus: filmas yra geras, o serialas – blogas žanras. Galiu pasakyti - nėra blogo žanro, yra tik blogas kūrėjas. Manau, geras lietuviškas serialas - galimybė išvysti lietuvišką kiną mažesnio Lietuvos miestelio ar kaimo gyventojams. Serialais prisijaukinti Lietuvos žiūrovą, tuomet padidės susidomėjimu lietuvišku kinu“, - sako režisierė.

     Pastaruoju metu Inesa Kurklietytė vėl grįžo prie dokumentinio kino. 2011 m. pasirodo dokumentinis filmas „Apie ką staugia vilkai?” Tai pasakojimas apie žymaus kino operatoriaus ir režisieriaus Petro Abukevičius paskutinio nebaigto filmo kūrimą. Asmeniniame kinematografininko archyve išliko filmuota medžiaga, kurioje stebime filmavimo grupės darbo kasdienybę, vilkų gyvenimą, jų bendravimo savybės, režisieriaus pokalbiuose atskleidžiamą jo pasaulėjautą. Inesa Kurklietytė šio filmo scenarijaus autorė ir režisierė.

      2011 - 2012 m. susuktas 50-ties kino reportažų ciklas apie nacionalinius, regioninius gamtos parkus, gamtos rezervatus ir draustinius. Kino reportažai buvo kuriami vykdant projektą „Keliauk kitaip”. Inesa Kurklietytė čia ir prodiuserė, ir scenarijų autorė, ir režisierė. 

      2013 m. pasirodo „Gegučių vaikai“. Vėl visuose pozicijose sudalyvavusi Inesa Kurklietytė (prodiuserė, scenarijaus autorė, režisierė) pasakoja apie šeimyną, kurioje globą ir šilumą rado tėvų palikti vaikai. Atokiame vienkiemyje prie Šilutės gyvena dvylika paliktų vaikų. Mamą jiems atstoja Ona, pati užaugusi našlaite. Ona veža savo globotinius į pasimatymus pas tikrąsias mamas, kad vaikai žinotų ir pažintų savo šaknis. Trys spalvingi susitikimai po kelių metų nesimatymo. Ar gegutės pažįsta savuosius vaikus?

       Filmas „Gegučių vaikai“ verčia suklusti jau nuo pavadinimo. Dvylikos vaikų veidai, paliktų, nelaimingų. Bet ne, jų gyvenimas susiklosto kitaip – dėkingai. Jie auga šeimynoje, yra pamaitinti, apskalbti ir apkabinti. Tai išgelbėti vaikai. Ir vis tik kiek skausmo ir nepagražintos gyvenimo tikrovės tame globėjos gražiame geste – vaikų vežimo aplankyti savo motinas, kurių ne kiekviena būna blaiva ar patėvio nesumušta.

    Stabtelėjusi ties vaikų veidais kamera pastebi ir visą kitką - kad ir jų ašaras. Įsimintini kinematografiški kadrai: vaikų eilutė ryte prie praustuvo, virtinės džiūstančių kojinių, išrikiuotų batų, didžiulio puodo su nuskustomis bulvėmis, ilgiausio stalo, prie kurio telpa visi. Dar vienas kadras: apsiveršiavusi karvė palieka savo leisgyvį kūdikį. Arba vaikų kelionė namo - artėja seniai nematyti namai, apgriuvę, bet juose turėtų būti mama, tiesa, nežinia kokios būklės. Po to tie namai tolsta kaip tik neseniai artėjo.

   Keista, nors ir žinai, jog vaiko teisių apsaugos tarnyba užsakė režisierei filmą apie šeimynas, priimančias auginti paliktus vaikus ir čia reikia ne meno, o informacijos, bet režisierė sugeba sukurti brandų menišką filmą. Poetiniai sprendimai tokiose situacijose irgi gali viską suprimityvinti. Tiesa, šeimynos namų rūpestingumas prieš tikrųjų tėvų namų atšiaurumą filme itin ryškus ir gal kiek deklaratyvus, bet be sugretinimo čia nieko nepadarysi, be jo neapseisi, nes jis pats, nori nenori, peršasi. O ir apie Oną, globojančią vaikus, galima daug pakiliai ir pagiriančiai kalbėti, bet režisierė tik kukliais bruožais atskleidžia jos šilumą. Kamera stebi Onos buvimą su vaikais ir ramų, dalykišką jos pokalbį su tikrosiomis mamomis. Gal ir gerai, kad „Gegučių vaikai“ netapo ašarą norinčiu išspausti filmu. Viskas natūralu, šaltoka, santūru. Paprastutis ir filmo finalas – vaikai besiglaudžiantys prie savo globėjos. Nors ką ten besiglaudžiantys, tiesiog ją aplipę, regi, neatplėši.

        Jei reiktų vienu žodžiu pasakyti kas ryškiausia Inesos Kurklietytės filmuose, atsakyčiau – dvasingumas. Kas tai yra dvasingumas? Ar žodis „dvasingumas“ dar ką nors sako šiuolaikiniam žmogui? Ar šiandien apskritai dar įmanomas dvasinis gyvenimas? XXI amžiaus pradžioje, kol didieji pasaulio mąstytojai dar nesugalvojo naujo termino šiam laikotarpiui apibūdinti, mes vis dar kalbame apie postmodernizmo fenomeną ir klausiame, ar jo fone gali skleistis dvasingumas. Manau, jog kaip mes besistengtume apibrėžti dvasingumą, apibrėžimas visada bus per siauras. Vieno išminčiaus paklausė, kaip atrodo edelveisas. Šis atsakė, kad nežino, nėra jo matęs, bet jeigu jį kur nors pamatys, būtinai žinos, kad tai edelveisas. Panašiai ir dvasingumui: negali apibrėžti, bet žinai, kad tai jis. Juk dvasingumas - ne tik moralės nuostatos. Jei taip mąstysime, dvasingumo sąvoką apibrėšime itin siaurai. Dvasingumas nėra atskirtas nuo žmogaus, jis - žmogaus gyvenimo būdas pagal tam tikrus principus, susijęs su vertybiniais dalykais. Ir tik gabūs ir gilūs kūrėjai savo kūryboje gali tai atskleisti. Inesa Kurklietytė gali.

 

                                            straipsnio autorius Ričardas Jakutis

Dalintis

Daugiau naujienų

Powered by mod LCA