Kitoks                                                           

 s.bartas1Taip būtų galima pasakyti apie vieną ryškiausių savosios kinematografininkų kartos atstovų kino režisierių Šarūną Bartą, 1991 metais į kinematografą įžengusį su pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu „Tofolarija“ (apvažiavusiu visą Sovietų Sąjungą ir pelniusiu keliasdešimt apdovanojimų) ir filmu „Praėjusios dienos atminimui“ (apie miestą, žmogų, vienatvę, realūs personažai, „vaidina save“ vaidybinio kino principais), apdovanotą Grand Prix – „Molodost“, Ukrainoje, 1990, specialiu žiūrovų prizu – Amsterdamo kino festivalyje, Olandijoje, 1990, prizu už geriausią dokumentinį filmą – Niepokolano tarptautiniame kino festivalyje, Lenkijoje, 1993 bei filmu „Trys dienos“ (besiužetį pasakojimą apie trijų jaunų lietuvių vizitą į Kaliningradą-Karaliaučių-Kionigsbergą – merdintį, išniekintą miestą), kuris iškart pelnė Berlyno 1992 metų kino festivalyje ekumeninį žiuri prizą (už problematiką, temos svarbą, minčių gilumą) ir FIPRESCI (Tarptautinės kino kritikų asociacijos) prizą už stiliaus savitumą, temos reikšmingumą, vaizdų grožį.

             Kino žiūrovai mažai žinoję apie kitą, o ne buitinį kiną (nors Tarkovskis jau buvo), Šarūną Bartą būtent ir įvertino vienu žodžiu: „Kitoks“. Visi jo kūriniai – laisvos struktūros, minimalistinės formos, pilni filosofinių asociacijų (Š.Bartą galima pavadinti kino filosofu), ignoruojantys tradicinę dramaturgiją. Š. Barto kūryba, mažai žinoma ir analizuota pačioje Lietuvoje, turi ištikimą gerbėjų ratą Vakaruose. Be to, anot kino kritiko Sauliaus Macaičio, Š. Barto atvejis svarbus ir tuo, kad tai pirmasis lietuvių kino kūrėjas, supratęs koprodukcijų svarbą mažai nepajėgiai kinematografijai ir savarankiškai užmezgęs ryšius su vokiečių, prancūzų bei portugalų prodiuseriais. Be to, visi kino kritikai vienbalsiai pripažįsta, jog jei reikėtų įvardyti naujojo lietuvių kino vėliavnešius ir įkvėpėjus, Šarūnas Bartas būtų asmenybė, kurios tikrai niekas nepamirštų paminėti.

           Pradedant kalbą apie Šarūną Bartą, reikėtų pradėti nuo jo gimtinės Šiaulių, nuo pirmojo foto aparato, kuriuo fotografuoti jis pradėjo būdamas tik šešerių, nuo pirmosios kino kameros, įsigytos iš komiso, nuo didžiulio noro viską pažinti, kuris šešiolikos metų vaikinuką nuvedė į klajones po Sibirą, nuo liaudies kino studijos „Banga“, kuri turėjo gerą techninę bazę, ten buvo galima dirbti su 35 mm juosta, vėliau nuo paties įkurtos nepriklausomos kino studijos „Kinema“.

           Pirmasis filmas būsimajam režisieriui palikęs didžiausią įspūdį - Romano Balajano filmas „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“. Vėliau labai didelį įspūdį darė Federiko Fellini filmai.

           Susipažinti su kinu Šarūnui Bartui teko ir kaip aktoriui. Raimundo Banionio režisuotame TV seriale „Šešiolikmečiai“jis vaidino pagrindinį vaidmenį. Anot būsimo režisieriaus, tai buvo labai įvairialypė patirtis, leidžianti stebėti, kaip dirbama filmavimo aikštelėje, atsirado galimybė susipažinti su žmonėmis, su kuriais vėliau teko dirbti jau kaip režisieriui. Tačiau studijuoti vaidybos Š.Bartas net nepagalvojo, stojo į režisūrą.   

           1991 m. Šarūnas Bartas baigė Maskvos Kinematografijos institutą (dėstytojas Iraklijus Kvirikadzė), be minėtų pirmųjų filmų, ypač išgarsėjo 1994 m., sukūręs filmą „Koridorius“, kuriame atsispindėjo to meto Lietuvos istoriniai įvykiai. Filmas apdovanotas CICAE prizu Tarptautiniame kino festivalyje „Cinema Giovani“ Turine, Italijoje, 1995 ir vėl FIPRESCI prizu Tarptautiniame kino festivalyje „Viennale“ Vienoje, Austrijoje, 1995.

          Vilnius. 1991-ųjų sausio įvykiai, prie parlamento deginami laužai, susirinkusi žmonių minia. Visa tai sumišę su smogu, užgulusiu miestą ir žmonių sielas, su cigarečių ir kaminų dūmais. Sniego baltumo ir rūsčios kasdienybės kontrastas. Filme užfiksuotas skausmingai juntamas laiko lūžis. Prisiminimai išsaugo motinos žvilgsnį, tėvo prisilietimą, nemotyvuoto blogio pažinimą, mylimos moters liūdną šypsnį. „Amžina yra tuštybė kasdieninėje mūsų kelionėje koridoriumi. Mes atidarome daugybę durų, beieškodami šviesaus žvilgsnio“, – taip pristato filmą jo kūrėjai. „Koridorius“ – praeities ir dabarties pojūčių ir fragmentų mozaika. Koridorius jungia vakarykštę dieną ir dabartį, jame daug durų, nežinia kur vedančių. Šis koridorius ir su langais - pro langus žiūrima į prie Seimo deginamus laužus. Šarūnas Bartas filmo „Koridorius“ ir režisierius, ir scenarijaus autorius, ir pats vaidino.

          Toliau sekė „Mūsų nedaug“ (1996), „Namai“ (1997), „Laisvė“ (2000). Visur Šarūnas Bartas vienas trijuose - režisierius / scenarijaus autorius / operatorius. 2005 m. filmą „Septyni nematomi žmonės“ jis režisavo ir buvo jo operatorius. Paskutinė Š.Barto susukta juosta - „Eurazijos aborigenas“ (2010), kurios jis ir režisierius, ir pats vaidino. 

         Filme „Mūsų nedaug“ mergina, žvelgia pro malūnsparnio iliuminatorių į rūstų bekraštį Sajanų peizažą ir vienas klausimas „Ko ji ieško šioje civilizacijos nepaliestoje žemėje, kurioje gyvena maža Dievo pamiršta tofalarų tauta?“ Filmo premjera - Kanų tarptautinis kino festivalis, Prancūzija, 1996.

 Pagrindiniai apdovanojimai: prizas už geriausią režisūrą, Kritikų prizas – Anapos kino festivalis „Kinošok“, Rusija, 1996, prizas – Briuselio tarptautinis kino festivalis, Belgija, 1996.

         Kiek plačiau norisi stabtelti ties filmu „Namai“.

         Šiame filme, kaip ir kituose Š.Barto filmuose, beveik nėra teksto. Iš visų kalbėtojų ryškiausi du kurčnebyliai, kurių vienas rodo tam tikrus gestus, o kitas pritardamas juos atkartoja. Paprastas filmo pavadinimas, kaip ir „Koridorius“ žymi įprastą dalyką ir drauge yra metaforinis. Namai – šventa vieta, pasaulio centras. Namai dalijami į atskiras erdves, tai yra į atskirus kambarius, atskiras kerteles, susijusias su skirtingais žmonėmis ir skirtingais įvykiais. Vienijantis asmuo – po namus keliaujantis vyriškis ir stebintis kitus žmones. Keista, kad viename name gyvenantys žmonės, gyvena skirtinguose, atskiruose pasauliuose. Bet juk taip dažniausiai ir būna. Paslaptingą filmo atmosferą kuria pabrėžtina šviesos ir tamsos priešprieša. Dieną tamsius kambarius nušviečia pro langą sklindanti šviesa, vakare namus apšviečia žvakės. „Namuose“ nė vienas neįvardintas, mes nežinome, kas yra tie žmonės, kuriuos stebi klaidžiojantis vyras. Už kadro kalbantis vyras į namus įžengia ypatingu simboliniu laiku: per Kalėdas, kurias išduoda papuošta eglė bei fejerverkai už namo langų.

         Filme ryškiausi du elementai - vanduo ir ugnis. Ryte besiprausiantis vyras tarsi trokšta atsinaujinti. Ant stalo ir viršuje kabančiame sietyne dega daugybė žvakių. Namai apšildomi krosnimi, jiems jaukumo suteikia židinys. Ugnis namams suteikia šviesos, šilumos ir šventiškumo. Namai ir Kalėdos labai taikli metafora - kosminis ciklas susiejamas ir su žmogaus gyvenimo ciklu. Filme daug moterų (moteris – gyvenimo davėja). Moterys rodomos visose gyvenimo atkarpose - duktė, būsima motina, maitinanti motina, senatvėje. Bent man ypač įsiminė scena - ant moters krūtinės miega berniukas, kurį iš ryto pamatysime nukryžiuotą ant sienos.

         Filme išryškėja ir vienišumo problema. Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti – telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja. Vaikštai po miestą, aplink žmonės, o esi vienišas. Dirbi didžiausiame kolektyve, gyveni šeimoje, bet ir čia esi toks pat vienišas. Daugelis daugiabučiuose gyvename dešimtis metų, bet neturime kaimynų, su kuriais galėtume išgerti kavos puodelį. Sako, buvo laikai, kai galėdavai kaimynų paprašyti parnešti iš parduotuvės pieno, paskolinti druskos, kartu švęsti įvairias šventes, žinoti, kad vienas kito pagalbos galite paprašyti net ir naktį. Berods Vaižgantas rašė apie du kaimynystėje buvusius vienkiemius: viename uždainuoja, kitame atitaria. Veiklus ir idėjų nestokojantis bičiulis sakė norėtų organizuoti namo šventę, bet bijo, kad kaimynai kvailiu palaikys.

         Š.Barto „Namų“ žmonės tarsi kalbasi patys su savimi, todėl pamąsčiau, galbūt tai nieko tokio. Ar tai ligos požymis, o gal tai – normalu? Ar daug yra su savimi besišnekančių? Internete pasidomėjęs apie šnekėjimąsi su savimi sužinojau, kad tai toli gražu nereiškia pamišimo. Priešingai – toks įprotis gali būti naudingas mąstymui ir nuovokai. Pasirodo, žmonės su savimi šnekasi gana dažnai. Mokslininkai tvirtina, kad taip elgiamasi bent kas keletą dienų, o kai kurie su savimi pasišneka net dažniau. Be to, kai norisi pasitarti su protingu žmogumi, geriausiai yra pasišnekėti su savimi. Ne vieną dešimtmetį medikai tvirtino, kad kalbėjimasis su savimi – pirmas pamišimo požymis, bet apsigalvojo – pasirodo, tai sveika. Besidomėdamas pokalbių su savimi reiškiniu sužinojau, kad mokslininkai nustatė, jog tie žmonės, kurie su savimi kalbasi, geriau tvardosi ir labiau kontroliuoja savo elgesį. Kanados psichologai tyrė savanorius, kurie testų metu kalbėjosi su savimi. Žmonės elgėsi impulsyviau, kai jie negalėdavo panaudoti savo vidinio balso ir kalbėtis su savimi. Jie taip pat išmoksta švelniau ginčytis ir geriau priima sprendimus.

          Dar kalbant apie „Namus“, prisimeni, jog Šarūno Barto vaikystė prabėgo tokiame didžiuliame senelių name Šiauliuose. Tiesa, paklaustas, ar iš tiesų vaikystės namas simboliškai atspindėtas minėtoje kino juostoje, pirminė Š. Barto reakcija kategoriška: „Ne, tai netiesa.“ Vis dėlto po kelių akimirkų pašnekovas priduria: „Galbūt mano galvoje tam tikrų namų motyvų išliko. To, ko visai nemačiau, negalvojau, nejaučiau, mano filmuose nėra.“

          Po „Namų“ nufilmuota „Laisvė“ - išsiveržimas iš jau nebeegzistuojančių Namų į bekraštės Maroko dykumos Laisvę. „Ką reiškia žmogaus iššūkis kepinančiai dykumos saulei ir joje siaučiančioms smėlio audroms?“ – režisierius pats klausia ir pats atsako. Herojus (aktorius Valentinas Masalskis) laisvę patiria įgydamas suvokimo ir pažinimo laimę, atrasdamas ramybę. 

          „Eurazijos aborigenas“ – tarsi atitinka šiuolaikinio trilerio bruožus, tačiau jis irgi kitoks. Gena, pusamžis vyras, svajoja išeiti iš nelegalaus verslo ir pradeti naują gyvenimą su gražuole drauge Gabriele. Palikęs Gabrielę Vilniuje, Gena išvyksta į Maskvą atsiimti savo pinigų dalies. Deja, jis ne tik neatgauna savo pinigų, bet per susišaudymą nužudo mafijos bosą, milicininką, įpainioja savo maskvietę meilužę Sašą ir jam nieko kito nelieka tik bėgti.

          2010 m. „Eurazijos aborigenas“ Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ buvo apdovanotas kaip geriausia metų juosta, asmeninių prizų sulaukė režisierius bei aktorė Klavdija Koršunova. Tais pačiais metais Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ filmas pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.

          Tiesa, šiame tekste neišvardinti visi kino filmai, kurie ekranuose pasirodė ne be Šarūno Barto rankos. Jam teko būti tik kino scenaristu, tapti prodiuseriu. Ir visi apdovanojimai čia neišvardinti. Kur ten. Tik stebina neįtikėtinas šio kino kūrėjo atsidavimas kinui. Baigdamas „Eurazijos aborigeną“, pritrūkus filmavimui lėšų, režisierius užstatėte savo namą. Apie tai jis kalba labai trumpai, vienu sakiniu: „Nemalonių dalykų būna pakankamai“. Anot jo, net Vakariečių kine įprasta taip elgtis. Kai Coppola filmavo „Cotton“ klubą“, gyveno vagonėlyje, nes niekaip negalėjo užbaigti ir niekas juo jau netikėjo. Š.Bartas sako pažįstas kino prodiuserių, kurie dėl projekto gali rizikuoti savo turtu. „Jeigu darai savo darbą, tenka rizikuoti,“ – sako režisierius. 

           Kalbėdamas apie aktorius, režisierius sako, jog kiekviename kine, net ir vadinamajame pramoginiame, labiausiai vertinami tie aktoriai, kurie vaidinti nemoka. Kalba, anot režisieriaus, labiau reikalinga televizijos filmuose, nes priešingu atveju žmogus negalėtų dirbti savo buities darbų ir įsijungęs televizorių kepti blynų. Viskas ten yra perteikiama tekstu, o vaizdas tampa tik fonu. Režisierius pripažįsta, kad ir kine stengiamasi supaprastinti visą reikalą, nes ne vienam meno darbui, ne vienai knygai, ne vienam filmui ar spektakliui reikia ir žiūrovo pastangų. Ne visi tą nori daryti, ir tiems, kas nenori, yra pateikiama kitokių istorijų.

           Šarūnas Bartas režisierius, kuris ypač vykusiai kine jungia dokumentalumą ir meniškumą: viena ištirpsta kitame. Režisierius pripažįsta, jog jam artimiausia tai, kas su mumis vyksta tikrovėje.

           Prancūzų režisierius Guillaume’o Coudray, sukūręs dokumentinį filmą „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“ kalba: „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Š. Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, pasižymintys tik šiam menininkui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško, ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybos procesą. Vis dėlto jaučiau, kad kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą turėjau vėl sugrįžti.“

           Ar šiandien Šarūnas Bartas galvoja apie naują filmą?

           Režisierius atsako, jog taip ir tas projektas, kurį dabar rengia, labai didelis, brangus, kostiuminis. Veiksmas vyksta Lietuvoje 1948 metais. Tiesa, anot režisieriaus, prie filmo reikės sugaišti daug laiko. Kas belieka. Su nekantrumu laukti.

                                                           straipsnio autorius Ričardas Jakutis

Dalintis

Daugiau naujienų

Powered by mod LCA