Būti reikalingu ir laukiamu

    „O ko daugiau reikia laimei, jei ne pojūčio, kad tu esi kažkam reikalingas irlaukiamas?“. (L. Noreika)

       Laimonas Noreika gimė 1926 m. lapkričio 27 d. Joniškyje, tačiau savo gimtuoju miestu vadino Šiaulius, nes šiame mieste prabėgo jo vaikystės ir jaunystės metai. L. Noreika mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje (dabar J. Janonio gimnazija). Kai jaunajam Laimonui buvo 16 metų, Šiauliuose organizavo teatro studiją. „Atėjau, stoviu ir galvoju, kad nieko neišeis...

 

O kai praėjo trečias turas, paaiškėjo, kad mane priėmė, liepė ateiti į repeticiją minioje vaidinti. Tai buvo 1942 metai“, prisimena aktorius. Būtent Šiaulių dramos teatre ir gimė jo pirmieji vaidmenys, o 1944 m. režisierius Borisas Dauguvietis pakvietė jaunąjį aktorių į Vilniaus valstybinį dramos teatrą. 1948 m. L. Noreika baigė LTSR dramos studiją, o 1952 m. Anatolijaus Lunačarskio teatro meno institutą Maskvoje. Dirbo Kauno muzikiniame teatre, Kauno dramos teatre, Valstybiniame Akademiniame dramos teatre, dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Kine L. Noreika pradėjo vaidinti irgi labai anksti – 1947 metais ir suvaidino rekordinį skaičių - per 50 vaidmenų (daugely pagrindinių). Nuo 1964 m. poezijos skaitovas. 1973 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas, 1976 m. LTSR nusipelniusio meno veikėjo, 1986 m. LTSR liaudies artisto. Lietuvos išsilaisvinimo laikotarpiu - 1988-1991 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio Vilniaus grupės veikloje. 1993 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 1996 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu, 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

 

       Esu įsitikinęs, kad pristatyti, kas toks tas Laimonas Noreika, nereikia? Kažkas yra gražiaiišsireiškęs, kad būtų gėda nežinoti jo balso (lietuviško žodžio vaidilos), skambėjusio iš mūsų tėvų patefonų, radijo taškų, kolūkių kultūrnamių, mokyklų ir Menininkų rūmų (dab. Prezidentūra) salių. O kas Lietuvos atgimimo metais Vilniuje prie dar uždarytos katedros durų skiemenavo „Lie-tu-va!“ Tai jis mus supažindino su Maironio, Mickevičiaus, Marcinkevičiaus, Aisčio, Mačernio, Širvio posmų skambumu, Putino gelme, Nėries subtilumu, Meko originalumu. Tai jo įskaitytų plokštelių tiražas nei didelis, nei mažas - apie 100 tūkst., t.y. maždaug 10 auksinių diskų; vargu ar jam kada nors prilygs, tarkime, Mamontovo „Fojė“.

       Po vieno teksto apie pasirodžiusią Laimono Noreikos prisiminimų knygą, parinkau keletą komentarų.

Tevas 2001-12-19 08:59:22

Turiu prisipazinti, bet nezinau kas yra L.Noreika. Nors jei jis buvo LR diktorius, tai balsa ir tureciau zinoti. Ar tai Virgilijaus Noreikos giminaitis?

Justinas 2001-12-19 09:24:07

:) Ne, mano žiniomis, LR diktoriumi jis nebuvo, tik skaitydavo poeziją. Jeigu tėvukai turėjo patefoną ir buvo nors kiek linkę į poeziją ar tylų disidentizmą, tikėtina, kad turėjo plokštelę "MAIRONIS", pamėgink susirasti :)

Pagaliau, ne nuodėmė nežinoti, nuodėmė nesusipažinti

Saule 2002-02-11 16:11:21

Man ,atrodo, lietuviui gėda nezinoti Laimono Noreikos. Pavartyk bet kuria enciklopedija,ar zinyna.

Lina Matulaityte 2005-06-29 13:34:38

nuostabus aktorius...tevai pasakojo , kad kai man buvo kokie 6-7 metai su seima vaiksciojom laisves alejoj ir sake , kad p. Laimonas Noreka sustojo ir net atsisukes labai ilgai ir idemiai i mane ziurejo. Gaila , kad buvau dar mazyte ir to neprisimenu...

        Paskutinį kartą su Laimonu Noreika mačiausi Vilniuje 2006 metų vasarą (Laimonas mus paliko 2007 m. paskutinę pavasario dieną, gegužės 31) jo bute Čiurlionio 16. Ant stalo pluoštas nuotraukų. Laimonas su poetu Vincu Mykolaičiu-Putinu, su Justinu Marcinkevičiumi, su Monika Mironaite, Beatriče Grincevičiūte, su Valdu Adamkumi, su Lenkijos prezidentu Lechu Valensa ir jo žmona Danuta (prisimenu šią kelionę į Lenkiją, nes teko drauge su Laimonu vykti, kur jis lietuviškai ir lenkiškai skaitė Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“), su Juozu Budraičiu (tiesa, jie ir kaimynai, nes Laimonas gyvena pirmajame aukšte, o Juozas antrajame ir abiejų jų žmonos seserys), su dukra Rūta Noreikaite (visuomenei labiau žinomos Rūtos Oginskaitės slapyvardžiu) su jaunaisiais Aidu Marčėnu, Eimuntu Nekrošiumi, Oskaru Koršunovu... O šalia paties aktoriaus parašytos knygos ir plokštelės: „Aktoriaus dienoraščiai: esė“, „Vidurnakčio užrašai“, „Čiurlionio 16“, „Poeta. Lietuvių lyriką skaito Laimonas Noreika“, „Maironis. Lyrika. Skaito Laimonas Noreika“. O kitų autorių knygų apie savo gyvenimą ir kūrybą aktorius taip ir neišvydo. Stasio Lipskio sudarytą knygą-albumą „Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane“ leidykla jam turėjo parodyti tą savaitę, kai aktorius mus paliko, o pristatyta ji turėjo būti 2007 m. birželio 27 d. ir tai buvo suderinta su pačiu Laimonu Noreika. O Janinos Rutkauskienės sudaryta knyga „Laimono laimė“ pasirodė dar vėliau.  

       Per knygos-albumo „Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane“ pristatymą kalbėjusio aktoriaus bičiulio Prano Treinio pirmieji žodžiai išėjus į sceną buvo: „Kad mano vietoje būtų Laimonas Noreika, sviestų į šalį mikrofoną ir sakytų eilėraštį. Toks buvo jo būdas. Didele valia ir dideliu balsu jį Dievulis apdovanojo“. O Janina Rutkauskienė apie jį rašo: „Laimonas Noreika buvo tarsi šių laikų knygnešys, keliaujantis per Lietuvą ir dalijantis poetinį žodį - tą didįjį stebuklą kiekvienam, kuris pasiruošęs jį priimti. Skirtingu laiku su Laimonu buvę žmonės vis savaip patvirtina - jis buvo apdovanotas gražiausiomis savybėmis, kaip reta ryškiu talentu, išskirtiniu darbštumu ir kantrybe, atsidavimu ir ištikimybe savajam pašaukimui. Tokia ir buvo Laimono laimė”.

       Teatre aktorius vaidino pas tokius režisierius, kaip Borisas Dauguvietis, Romualdas Juknevičius, Juozas Rudzinskas, Henrikas Vancevičius ir jaunuosius Joną Vaitkų, Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą... Vienas pirmųjų didžiausių jo vaidmenų Vilniaus valstybiniame dramos teatre Rebcovas Maksimas Gorkio pjesėje „Priešai“ dar penktajame dešimtmetyje. Po to sekė Neznamovas iš A.Ostrovskio „Be kaltės kalti”, Prozorovas ir Gajevas iš A.Čechovo „Trijų seserų”, Ragūnas iš J.Grušo „Herkaus Manto“. O kas nežino jo Dausprungo, Masalskio, Mažvydo, Pilado (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, „Prometėjas“, „Ikaras“), Sapiegos iš B.Sruogos „Kazimieras Sapiega”, Viktoro iš A.Millerio „Kainos”, Lyro iš W.Shakespeare’o „Karaliaus Lyro”, Fuldalo iš H. Ibseno “Juno Gabrielio Borkmano. Paskutiniai jo vaidmenys – Kunigas Jono Vaitkaus A. Mickevičiaus „Vėlinėse“, Feropontas Eimunto Nekrošiaus A. Čechovo „Trijose seseryse“, Piemuo Oskaro Koršunovo Euripido „Oidipe karaliuje“. 

        Kine pirmasis jo vaidmuo 1947 metais režisierės Veros Strojevos juostoje „Marytė“. Tarp kitiko tai pirmasis lietuviškas kino filmas, taip kad kine Laimonas Noreika randasi nuo pat lietuviško kino gimimo. Pagražinta Marytės Melnikaitės istorija anuomet labai tiko išpūsti lietuvių vaidmenį partizaniniame judėjime, pranešti visai Sovietų Sąjungai, kad ir Lietuvoje, naujoje sovietinėje respublikoje, yra sava Zoja Kosmodemjanskaja. Filmas akivaizdžiai propagandinis ir šiandien, anot visų kino kritikų, vertinamas tik dėlto, kad jame vieną iš Marytės bendraamžių Juozą vaidino Laimonas Noreika, o taip epizodiniame vaidmenyje regime Donatą Banionį.

       Nuo 1966 metų Laimonas Noreika filmuojasi net keliuose juostose kasmet. Visi vaidmenys ryškūs: Aleksynas, redaktorius – „Laiptai į dangų“, rež. Raimondas Vabalas, 1966 m., Aitvaras – „Niekas nenorėjo mirti“, rež. Vytautas Žalakevičius, 1967 m., Rozenbergas – „Moabito sąsiuvinis“, rež. Leonidas Kvinichidzė, Lenflm, 1968 m., Inteligentas – „Jausmai“, rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius, 1968 m., Hofmanas – „Farhado žygdarbis“, rež. Albertas Chačaturovas, Uzbekfilm.

1968 m., Nikolsas – „Ne sezono metas“, rež. Savva Kulišas, Lenfilm, 1968 m., Abstas – „Daktaro Absto eksperimentas“, rež. Antonas Timonyšinas, A. Dovženkos k/s, 1969 m., pagrindinis vaidmuo - „Apysaka apie čekistą“, rež. Borisas Durovas, Stepanas Pučinianas, Odesos kino studija, 1969 m. ir t.t.

       Kaip nestabtelti prie kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ ir Aitvaro, kurį talentingai suvaidino Laimonas Noreika. Partizanų vadas Aitvaras šiame režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme bene vienas iš ryškiausių aktoriaus kūryboje, anot kino kritikų, vaidmuo, slapčia sprogdinęs sovietiniam laikui deramą ištarmę akivaizdžiu aktoriaus sukurto personažo grožiu. Nors dėl filmo meninės vertės daugmaž sutariama, filmas tiek anksčiau, tiek dabar istorikų tebevertinamas labai skirtingai. Rašydami apie šio kino filmo pasirodymo metą, kino kritikai prisimena, jog pirmosios filmo recenzijos lietuviškoje spaudoje buvo santūrios. Bet kai kažkoks rusų kritikas pagyrė lietuvius už šauniai sukurtą „vesterną“, kritinį toną ir mūsų apžvalgininkai pakeitė liaupsėmis. Keturi broliai Lokiai filme kovoja visai ne už sovietų valdžią, o keršija piktadariams, klastingai nužudžiusiems tėvą. Ir vyrus mobilizuoja tik tam, kad apgintų gimtuosius namus („kad boboms naktimis nereikėtų bijoti“). Paprasto lietuvio požiūrį į klasių kovą genialiai perteikia scena miške, kurioje Apuokas (akt. Vytautas Tomkus) klausia rezistencijos vado Aitvaro (akt. Laimonas Noreika): „O tu su kuo, šventas Juozapai, su lietuviais ar su sovietais?“ Ir išgirsta atsakymą: „O aš su savo boba! Ką, bloga politika?“

        Vieną paskutiniųjų, bene stipriausia filmo scena, kai, bandydamas prasiveržti pro stribų bei milicininkų žiedą, sužeistas Jono Lokio, miršta partizanų vadas Aitvaras, apsivilkęs Lietuvos karininko uniforma. Jis be jokios neapykantos žiūri į tą, kuris šovė ir vos girdimai, bet oriai taria: „Nežinai... nežinai, kaip skauda.“ Laimonas Tapinas knygoje apie režisierių Vytautą Žalakevičių cituoja Laimoną Noreiką: „Kai sužinojau, jog man siūlomas Aitvaro vaidmuo, pagalvojau, kad tai bus šabloniška tokio personažo schema: banditas, patologiškas žudikas, niekšas. Pagalvojau, kad režisierius daro klaidą, nes niekada nevaidinau neigiamo personažo ir buvau tikras, kad nesugebėčiau. Tačiau kai pradėjom dirbti, pamačiau, kad režisierius iš manęs nereikalauja jokios patologijos. Kūrėme paveikslą žmogaus, kuris turi savo įsitikinimus ir už juos kaunasi. Dabar, kai prisimenu kai kurias šio filmo scenas, mane stulbina režisieriaus drąsa, talentas ir toliaregystė. „Ko tikisi Aitvaras, ar jis nemato, kad kova beprasmė?“ – viename epizode klausia Bronius Lokys, ir mano herojus atsako: „Gal Aitvaras tikisi, kad apie jį bus dainos dainuojamos.“ Kokia tiesa šiais žodžiais pasakyta!“ Pats Laimonas Tapinas rašo: „Patvirtindamas paskutinius L. Noreikos žodžius, norėčiau tik priminti, kokia tvirta jėga šią tiesą pasakė talentingas aktorius... Koks neįspėjamas žvilgsnis, gestas...“

        Dar Laimonas Tapinas prisimena, kad vėliau, jau filmui išėjus į ekranus Lietuvoje, Maskvoje, ir ne tik Maskvoje, ne vienas kino kritikas, gerai įvertinęs V. Žalakevičiaus filmą, prikibo prie šios Aitvaro frazės, manydamas, kad ji yra neįtikinanti ir dirbtinė. Nufilmuotą medžiagą žiūrėjo pilkuoju kardinolu vadinamas CK narys, kandidatas į CK biuro narius G. Zimanas, į kurio balsą įsiklausydavo ir Maskva, o Lietuvoje prieš jį nedrebėjo tik vienintelis žmogus – A. Sniečkus. G. Zimanas pakėlė triukšmą: „Kas čia rodoma – Lietuvoje tebuvo keli banditai, gi filme jų visas būrys! O Noreikos Aitvaras – banditų vadas – tiesiog simpatiškiausias herojus. Uždaryti!“

        Pats Laimonas Noreika pasakoja, jog Vytautas Žalakevičius kūrė ne banditą, o priešą su savo įsitikinimais, savo ideologija. Ne banditą vaizdavo, o žmogų. Tokį Laimonas ir stengėsi suvaidinti. Aktorius irgi prisimena, kad Maskva tai labai pastebėjo. Maskvos kritikai sakė, kad pirmą kartą mes vaizduojame priešą su savo tiesa, o ne tiktai noru žudyti.

        Vėliau buvo Mykolas Džiugas – „Sodybų tuštėjimo metas“, rež. Almantas Grikevičius, 1976 m., Poliakovas – „Vizitas pas Minotaurą“, rež. Eldoras Urozbajevas, M. Gorkio kino studija, 1987 m., Bezuchovas – „Karas ir taika“, televizijos serialas, rež. Robertas Dornhelmas, filmuotas 2006, sumontuotas 2007 m. Visko neišvardinsi. 

        Laimonas Noreika juokauja, jog daugiausiai liaupsių sulaukęs už pagrindinį vaidmenį Odesos kino studijos filme „Apysaka apie čekistą“, be to, jis net turi čekistų garbės raštą, kurį gavo po to filmo – už sukūrimą vdumčivogo čekista (mąslų čekistą).

        Humoro jausmo aktorius nestokojo. Štai jis sakė nešvenčiąs jokių jubiliejų, nes negalvoja, kad jo gimimo diena turi būti kažkokia liaudies šventė, kad eitum į sceną ir vaidintum. Anot jo, tada nežinai, ką tu vaidini – ar Mažvydą, ar savo gimimo dieną.

        Baigiantis metams, lapkričio 27, Laimono Noreikos gimimo dieną Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro katedra organizuoja Respublikinį Laimono Noreikos skaitovų konkursą. Konkurse metai iš metų dalyvauja didelis būrys jaunuomenės. Jų aktyvus dalyvavimas rodo poreikį šios rūšies menui ir leidžia manyti, jog skaitymo tradicijos Lietuvoje yra gyvos dėka tokių ryškių asmenybių kaip Laimonas Noreika, Rūta Staliliūnaitė, Doloresa Kazragytė, Arnas Rosenas... Renginio organizatoriai džiaugiasi, kad daugelis dalyvių ir žiūrovų dar puikiai prisimena įtaigų Laimono Noreikos žodį, tačiau jaunesnieji, nepažinoję aktoriaus, turi galimybę naujai interpretuoti tą patį tekstą, ieškoti savo išraiškos priemonių, tuo pratęsdami šio žanro tradicijas ir primindami iškilų Lietuvos aktorių Laimoną Noreiką.

Ričardo Jakučio straipsnis

 

 

Dalintis

Daugiau naujienų

Powered by mod LCA