Scenos ir kino riteris


2013-09-14

         „Teatras, kuriame viešpatavo aktorius, seniai išaugo iš vystyklų, režisieriaus vaidmuo šiuolaikiniame spektaklyje nekvestionuojamas dalykas... Tačiau, kad ir kokie svarbūs būtų argumentai sceninės formos, ar kito komponento naudai, esu giliai įsitikinęs, kad svarbiausia teatre yra, buvo ir liks aktorius, nes būtent jis - gyvas, čia pat jaučiantis ir mąstantis žmogus - išskiria teatrą iš visų kitų menų“ (Regimantas Adomaitis).

 

        Kas nežino šio scenos ir kino grando Regimanto Adomaičio. Adomaitis – tai karta. Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis, Juozas Budraitis, Vytautas Paukštė... O ir režisieriai Vytautas Žalakevičius, Almantas Grikevičius, Raimondas Vabalas, Marijonas Giedrys, Arūnas Žebriūnas... Jie visi it vienas ir kiekvienas iš jų invidualybė.

        Praėjusiais, 2012-aisiais septyniasdešimt penkmetį atšventęs Regimantas Adomaitis toks pat žvalus ir energingas, veido bruožai nepakitę, tad aktorių iškart atpažinsi. Regimantas Adomaitis gimė Šiauliuose, po to tėvai persikėlė į Pasvalio rajono Šimonių kaimą. Tad Šiauliuose, o vėliau Pasvalio rajone prabėgo jo vaikystė. Visgi Regimantas laiko save kaimo vaiku, nors gimtinė Šiauliai tarsi to ir nebylotų. Regimantas prisimena, jog užtvenkęs Mūšos upę, tėvas ten pastatė malūną. Ta užtvanka kiekvieną pavasarį sugriūdavo. Gal ta tėvo sugalvota technika ir paakino jį iš pradžių rinktis fizikos studijas (baigė Vilniaus universiteto fizikos ir matematikos fakultetą), o tik vėliau stoti į aktorinį. Vilniaus konservatorijos Aktorinio meistriškumo studijas Regimantas Adomaitis baigė 1962 metais ir pradėjo dirbti Marijampolės (tuomet Kapsukas) dramos teatre, nuo 1963 metų Kauno dramos teatre, o nuo 1967 metų įsitvirtina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pirmieji vaidmenys Armandas Alexandre'o Dumas „Damoje su kamelijomis“, Albanis Williamo Shakespeare'o tragedijoje „Karalius Lyras“, Augustinas Dalios Urnevičiūtės dramoje „Vadink mane motina“, Povilas Višinskis Kazio Inčiūros dramoje „Žemaitė“, Mindaugas Justino Marcinkevičiaus to paties pavadinimo dramoje, Džordžas Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“, Francas Jeano Paulio Sartre'o „Altonos atsiskyrėliuose“.

        Bet šįkart norisi pakalbėti apie Regimantą Adomaitį kaip kino aktorių. Juo labiau, kad kine jis pradėjo vaidinti labai anksti, vos baigęs Konservatoriją. Regimantas Adomaitis suvaidino per 60 filmų. Pirmasis jo vaidmuo 1963 m. Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“, tačiau, be abejo, aktorių išgarsino Donato Lokio vaidmuo to paties režisieriaus legendiniame filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.).

        Mano jaunystės laikais patriotiškumas vertė pamatyti visus lietuviškus filmus. Tik ar dabar įdomu dar kartą išvysti tuos senus kadrus? Girdėjau teigiant, kad tautinis lietuviškas kinas buvęs stereotipinis - trys partizanai prie šulinio svirties, laukiančios motulės, ašarojančios mergelės, melancholiški žvilgsniai ir ilga tyla migloje. Tiesos čia yra, tačiau reikia nepamiršti anuometės Maskvos cenzūros, kaip režisieriams pavykdavo ją pergudrauti, perteikti filme norimas prasmes. Reikia žinoti, kaip anuomet filmai buvo kuriami, kokiomis aplinkybėmis, kas juose buvo užkoduota.

        Ką bekalbėtume apie lietuvišką kinematografija, visad pasidžiaugiame, jog turime „Niekas nenorėjo mirti“. O kaip kitaip? Neneigsi, kad geriausios lietuviškos kino juostos gimė iš kančios, tačiau yra daug linksmų, optimistiškų filmų, nepaisant to, kad jie buvo kuriami niūriais laikais. Žmonėms ir tada užteko jėgų, kūrybinio polėkio.

        Lietuvių kinui „Niekas nenorėjo mirti“ ne mažiau svarbus, kaip Lenkijai kiek anksčiau pasirodęs Andrzejaus Wajdos „Pelenai ir deimantas“ (1958 m.). Abu šie filmai savo metu pasakė daug tiesos apie dviejų kaimyninių šalių pokarį.

        Tiesa, įžymusis filmas „Niekas nenorėjo mirti“, šiandien tarsi skulptūros ant Vilniaus Žaliojo tilto, Lietuvos žiūrovus yra padalijęs į dvi priešiškas stovyklas. Tarsi atsaką garsiajai V. Žalakevičiaus juostai režisierius Jonas Vaitkus susuko filmą „Vienui vieni“, kuriame irgi vaizduojama drastiška lietuvių pokario kaimo realybė. Girdėjau, kad po „Vienui vienų“ premjeros kažkoks patriotas sušuko salei: „Iki šiol pasaulis žinojo tik melą apie Lietuvą iš Žalakevičiaus filmo, o dabar jis pagaliau žinos tiesą.“ Iš tikrųjų bent man labiausiai patiko kino kritiko Sauliaus Macaičio pastebėjimas, jog jeigu mes, lietuviai, mokėtume diskutuoti, šių dviejų filmų susidūrimo atvejis galėtų gerokai išplėsti mūsų horizontą - ir politinį, ir estetinius. Nustebau, kad vienoje TV laidų profesorius Edvardas Gudavičius sakė nematęs juostos „Niekas nenorėjo mirti“. Prisiminiau bičiulį, kuris nebuvo girdėjęs Nelės Paltinienės dainų ir net nežinojęs, kad tokia yra. Koks tu laimingas – tegalėjau jam pasakyti. Su „Niekas nenorėjo mirti“ kitaip. Tiesa, ir E. Gudavičius, nors nematęs šio kino filmo, pavadino jo režisierių genijumi. Suprantama, nes net garsioji „lietuvių kino aktorių mokykla“ atsirado po šio kino kūrinio, o kur įspūdinga operatoriaus Jono Griciaus ir dailininko Vytauto Kalinausko plastika. Pratęsiant Sauliaus Macaičio mintį svarbiausia, kad filme nėra tik baltos ir juodos spalvų, čia gerbiami visi - nepaisant jų įsitikinimų - personažai, karštakošis brolis Lokiukas Donatas (kurį ir vaidino Regimantas Adomaitis) ar net mįslingas miškinių vadas Aitvaras (Laimonas Noreika). Jis galų gale nusimeta visas kaukes, pasirodo su laisvos Lietuvos karininko uniforma ir žūva oriai, kaip tokiam žmogui ir pridera. O ką bekalbėti apie pirmininko kabinete visiškai kreivai kabantį sovietinį herbą bei finale regimą šventųjų ąžuolų giraitę ir prikaltą Rūpintojėlį.

          Tame kontekste Regimantui Adomaičiui teko kurti šiaip jau teigiamą herojų – vieną iš keturių nužudyto apylinkės pirmininko sūnų Donatą. Ar galima istorijos sandūrose likti nei šiltam nei šaltam? Broliai Lokiai kaime dominuoja. Tiki savo idėjomis, bet vieni iš jų rimtai, lėtai siekiantys tiesos, gi karštakošis Donatas gyvena verdiktais: Vaitkus, nebylio batsiuvio sūnus, buvęs rezistentas, patikėjęs valdžios pažadėta amnestija ir ramia egzistencija, bus pirmininkas ir per tris dienas išsiaiškins, kas nužudė jų tėvą. Jei ne – ir jam galas. Visgi, kaip pastebėjo kino kritikai, Donato lūpomis perteikiamas ir skausmas, ir nerimas, ir baimė, ir skepticizmas, ir išmintis, ir pasididžiavimas Lietuva. Be deklaracijų, tik gal kiek su patosu. Jo ir jo brolių bei visų paprastų kaimo žmonių paveikslai tai – visos pokario Lietuvos apibendrintas paveikslas. Regimanto Adomaičio sukurtą Donatą kino filme „Niekas nenorėjo mirti“ pavadinčiau didžiuoju romantiku, degančiu impulsyvumu bei veržlumu, begaliniu ryžtu rizikuoti. R. Adomaičio Donatas gal kiek vėjavaikiškas, tačiau ir išdidus lietuvis, turintis įgimtą garbės jausmą. Čia dar reikia prisiminti kokioje terpėje Regimantui Adomaičiui ir kitiems filmo kūrėjams apskritai teko dirbti, kokie politiškai angažuoti tuo metu buvo kultūros valdininkai.

           1995-aisiais, švenčiant pirmąjį kino šimtmetį, Lietuvos kino kritikai rinkdami geriausią lietuvišką kino filmą savo balsus atidavė „Jausmams“. Filme pasakojama dvynių brolių Kasparo ir Andriaus gyvenimo istorija. Baigiantis karui vienoje Kuršių marių pusėje šeimininkauja vokiečiai, kitoje – sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Pastaroji neslepia nepasitenkinimo, įduoda atvykėlį milicininkui. Persipina herojų jausmai: Kasparo, jo brolio Andriaus, pačios Agnės, vis dar puoselėjančios aistrą Kasparui, Janės, simpatizuojančios Kasparui, tačiau ištekėjusios ir susisaisčiusios su protestuojančiais prieš sovietų valdžią.

           Istorija byloja, jog prie filmo, kuris sukurtas 1966 metais, dirbta daug ir sunkiai – scenarijų jam parašė pats Vytautas Žalakevičius, statė Almantas Grikevičius su Algirdas Dausa, o suvaidino visa virtinė lietuviško kino aktorių, kurių tarpe visi išskyrė Regimantą Adomaitį. Pasirodžius šiam filmui girdėjau šnekant, jog jei anais laikais būtų sudaromi gražiausių ir seksualiausių aktorių sąrašai, neabejotinai Regimantas Adomaitis atsidurtų jų viršuje. „Jausmuose“ jis vaidina Kasparą, pamario žveją, ką tik praradusį žmoną po gimdymo ir likusį su dvyniais ant rankų. Sužinojęs, kad kitą rytą vokiečiai rekvizuos karves ir jo vaikai liks be maisto, Kasparas nusprendžia keltis į kitą Kuršių marių pusę pas brolį. Ši scena ir tapo įsimintiniausia visame kino filme. Kasparo kėlimasis per rūką į kitą Kuršių marių pusę su dvyniais, irklu pritrenktu vokiečiu ir karve valtyje tarsi Samuelio Beketo fantasmagorija.  

           Filme nuostabiai suderėjo Regimanto Adomaičio su Juozo Budraičio duetas. Režisierius Almantas Grikevičius pasakojo, jog Regimantas ir Juozas buvo jauni, stiprūs, nepaprastai artistiški ir intelektualūs idealistai, kurie kažkodėl tarsi konkuravo tarpusavyje, o toji jų konkurencija davė gražių rezultatų.

           Savotiškas tolimesnis šio filmo likimas. Premjeros nebuvo. Valstybinis kinematografijos komitetas labai gerai priėmė filmą, kitą dieną su pasisekimu parodė Maskvos aukštuosiuose režisūros kursuose, iš anksto parengė labai geras recenzijas. Po to filmą kažkodėl „padėjo į lentyną“. Kažkas jį matė Gruzijoje. Lietuvoje tebuvo keli nereklamuoti seansai. Po poros metų lenkų kinematografininkų dėka filmas pateko į Italiją, San Remo festivalį, kuriame pelnė prizą už geriausią režisūrą.

          Ką toliau Regimantas Adomaitis bebūtų suvaidinęs, jau šie du vaidmenys jį įrašė į geriausių lietuvių kino aktorių sąrašą. O toliau buvo tylenis mokytojas Augustinas („Vyrų vasara“, Režisierius Marijonas Giedrys. LKS), konformistinis Daktaras Antonijus („Visa teisybė apie Kolumbą“, Režisierius Vytautas Žalakevičius. LTV), lietuviškasis Girdvainis („Velnio nuotaka“, Režisierius Arūnas Žebriūnas. LKS), menininkų gyvenimo problemų sprendimų rate įsisukęs Povilas Baibokas („Sadūto tūto“, Režisierius Almantas Grikevičius. LKS), sunkiais karo metais gyvenimo kelio nerandantis Adomas („Sodybų tuštėjimo metas“, Režisierius Almantas Grikevičius. LKS)...

          Gal kiek dar norėtųsi stabtelti prie Vytauto Žalakevičiaus juostos „Tas saldus žodis – laisvė“, kurią jis susuko „Mosfilmo“ kino studijoje 1973 metais, o Regimantas Adomaitis čia sukūrė pagrindinį Franciskaus Vargaso vaidmenį.

  Įžanginis filmo titras skelbia: „Veiksmo vieta – Žemė. Neieškokite tikslesnio šio filmo herojų adreso – jie visur, kur liaudis kaunasi dėl išsivadavimo“. Aiškus bent žemynas – Pietų Amerika. Pačioje pradžioje, vos spėję prisistatyti viešomis kalbomis, nekonkretizuotoje šalyje valdžios areštuojami trys kairiųjų pažiūrų senatoriai. Juos išveža į kalėjimą – neprieinamą tvirtovę ant vandenyno kranto. Į pogrindį išėjusios kompartijos nurodymu Franciskas Vargas, kurį ir vaidina Regimantas Adomaitis, ir jo žmona Marija (Irina Mirošničenko) karinėje zonoje prie tvirtovės atidaro savo krautuvėlę. Iš tiesų ji tik priedanga. „Idėjiški“ sutuoktiniai priversti dėl užduoties rizikuoti reputacija draugų akyse, bendrauti su jų neapkenčiamais valdžios žmonėmis, kęsti kažką užuodusio ciniško kapralo Felicijaus mėgėjišką šantažą. O tuo metu iš krautuvėlės požemių kasamas tunelis į tvirtovę, beprotiškai pavargdami, čia triūsia buvęs šachtininkas Karlosas Kara, dėl kovose sužeistos kupros pramintas „Šarvuota nugara“, ir jo porininkas, temperamentingas jaunuolis Benediktas. Pastarasis – ekstremistinių nuotaikų žmogus – neišlaiko darbo monotonijos, ima savarankiškai formuoti kruvinas akcijas, o suimtas nusižudo. Nepaisant visų sunkumų, pasitaikančių personažų kelyje, tunelis vis dėlto užbaigiamas, ir senatoriai sėkmingai pabėga.

    Žinia, politinis kinas nėra primityvus ir paprastas reikalas, kurti vaidmenis tokiame kine nėra lengva, nes aktoriaus herojus bemat gali virsti žmogumi plakatu. Regimantas Adomaitis neria į savo herojaus vidų ir su vaidmeniu susigyvena, susitvarko, neprasliuogdamas idėjiniu filmo paviršiumi.  

          2003 metais „Scenos“ leidykla išleido Regimanto Adomaičio knygą „Mintys scenos paraštėse“. „Kiekvieną kartą man išeinant į sceną pakyla karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies darbas. Tačiau tokia savijauta man labai padeda. Tokios būklės aš visuomet daug geriau suvaidinu, geriau įsijaučiu“, – prisipažįsta aktorius. R. Adomaičio knygoje suformuluotos „Septynios siektinos nuostatos“ gali tapti ne tik aktoriaus, bet ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kodeksu: 1. Išmokti gyvenime džiaugtis kiekviena smulkmena. 2. Nepraeiti abejingai pro įvykius. 3. Visada atvirai pareikšti savo poziciją, o ne pasilikti ją sau. 4. Nevaizduoti protingesnio ir sąmojingesnio, negu esi. 5. Iš tragiškiausių situacijų išeiti su šypsena. 6. Būti užimtam ne savimi, o kitais. 7. Niekuomet nesakyti už akių to, ko negali pasakyti į akis.

          Vienas naujesnių didesnių Regimanto Adomaičio vaidmenų - gyvas ir įdomus Dorno vaidmuo Antono Čechovo pjesėje „Žuvėdra“ (Sankt Peterburgo teatras „Baltijskij dom“, 2010 m.), kine – pagrindinis vaidmuo kino filme „Ledinis bučinys“ (Režisierius Knut Eric Jensen. Filmhuset AS, Norvegija, Lietuva, 2008 m.). 

          Prieš dešimtmetį vokiečių dramaturgo Paulio Barco pjesėje „Susitikimai“ vaidinęs Hendelį, įsivaizduojamą jo akistatą su Bachu, Regimantas Adomaitis sako mėgstąs klausytis Bacho, kaip ir jo herojus Tėvas, vienas paskutiniųjų jo įkūnytas šiuolaikinio italų dramaturgo Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ (režisieriai Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys; Vilniaus mažasis teatras). Šiame spektaklyje Adomaitis (nors tiksliau – jo herojus) tarsi nuvainikuotas, paliktas be laurų it Karalius Lyras. Toks jau tas gyvenimas.

                                                                                      

                                                                                                       Straipsnio autorius: Ričardas Jakutis

 


 

Dalintis

Daugiau naujienų

Powered by mod LCA